Kaip tenkara pakeitė mano gyvenimą

Kai pirmą kartą sužinojau apie tenkarą ir nusprendžiau ją išbandyti, tikrai nežinojau, kad ji ne tik man patiks, bet ir visiškai įtrauks į savo naują ir įdomų pasaulį, ir netgi pakeis mano gyvenimą. Praėjo vos 2 metai, ir štai aš startuoju tenkarai dedikuotą interneto svetainę, kurioje bandysiu kiek galėdamas įdomiau papasakoti apie savo nuotykius ir supažindinti Lietuvos žvejus su tenkara kaip nuostabiu būdu žvejoti upeliuose ir mažose upėse.

Žodis tenkara (テンカラ) japonų kalba reiškia "iš dangaus", ir yra šiek tiek mistiškas, nes tarsi nieko bendra neturi su žvejyba, tačiau kartu gerai atspindi gyvo gyvenimo patyrimą, kai keliauji prie sraunių upelių susitikti su upėtakiais ir pasinerti į žmogui tokią natūralią meditaciją, kai vėl tampi gamtos dalimi.

Išbandyti tenkarą ir išmokti jos pagrindus yra lengva, tačiau ją įvaldyti ir perprasti net Japonijos meistrams užtrunka dešimtmečius, todėl aš esu ir dar labai ilgai būsiu tik pradedantysis, ir noriu tai atvirai pripažinti. Vis dėlto tenkara man yra tokia įdomi, kad turiu be galo daug minčių, kuriomis noriu pasidalinti šio tinklaraščio puslapiuose.

Tačiau norint suprasti mano entuziazmą svarbu trumpai papasakoti apie priešistorę.

Žvejoti pradėjau būdamas gal 8 metų ir šis užsiėmimas mane visiškai užbūrė, išlaisvino ir dovanojo gyvenimui tikros gyvybės. Gerą dešimtmetį skaičiau visus žurnalo "Meškeriotojas" puslapius, o labiausiai man patikdavo vaizdingi Viktoro Armalio pasakojimai apie muselinės nuotykius. Žvejybos dėka susidomėjau gamta ir labai rimtai įsitraukiau į gamtos pažinimą, ypač ornitologiją. Taip stipriai, kad vos netapau biologu.

Vaikystėje žvejodavau plūdine meškere, mokiausi dugninės, šiltavandeniuose upeliuose gyva žuvele gaudydavau nedideles lydekas ir ešerius. Vėliau pradėjau spiningauti ir nemažai metų buvau spiningo fanatikas. Tada atėjo laikas tuo metu mažiau populiariai muselinei meškerei, kuri man labai patiko dėl savo išskirtinumo, stipriai kitokio žvejybos principo: toli užmesti besvores museles, pasinaudojant sunkiu valu, kai primityvi inercinė ritė naudojama valui tik laikyti (o pagavus didelę žuvį ir bėgimams suvaldyti). Muselinėje žvejyboje bene labiausiai patiko pačiam rišti museles ir jas išbandyti.

Studijų ir vėlesniais metais apleidau žvejybą, pasinėriau į darbus ir naujus hobius, tačiau tai labai blogai atsiliepė mano tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Nebuvo kito kelio, privalėjau grįžti į vandens stichijas, todėl grįžau prie muselinės ir tyrinėjau ją. Iš pradžių klasikinę vakarietišką, o po to nimfinę: paprastą ir europinę.

Ir tada tarsi visai netyčia atradau tenkarą. Kaip tik tuo metu, kai baigiau kelis metus trukusį darbą viename startuolyje, kuriame patyriau nepaprastai daug streso. Ten dirbdamas aiškiai rizikavau įsigyti kokią nors psichosomatinės prigimties ligą, todėl ieškodamas sveikų būdų atgauti save, nusprendžiau nusipirkti ir išbandyti tenkaros meškerę.

Aš turiu nuojautą, kad tenkaros atradimas ir daugybė valandų stovint tekančiame vandenyje 2019-2020 metais padėjo man pastatyti save ant kojų ir pakeitė mano gyvenimą. Žinoma, tą patį poveikį galėjo turėti bet kuris kitas gamtos hobis, tačiau man atrodo, kad šaltas tekantis vanduo ir susitikimai su upėtakiais čia buvo tikrasis vaistas.

Tuo metu man taip pat rūpėjo sužinoti, kodėl vos per dešimt metų tenkara taip sparčiai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir kodėl tiek daug muselinės profesionalų, paėmę į rankas tenkarą, daugiau niekada nebegrįžo atgal. Išties keista, juk tenkara yra tarsi žingsnis atgal į primityvumą, į paprastumą, į savo įrankių arsenalo iškeitimą į truputį archaišką įrankį be ritės, be sunkaus valo, be sudėtingų sistemų.

Pasidarė įdomu, gal tenkara tiktų ir Lietuvoje? Tuo metu truputį abejojau šia mintimi, nes tenkara prieš šimtus metų buvo sukurta labai efektyviai žvejoti srauniuose Japonijos kalnų upeliuose, kuriuose akmenų ir uolų dažnai daugiau negu pačio vandens, ir kuriuose gyvena paslaptingos lašišinės žuvys iwana ir yamame, kurias gana sunku pagauti.

Laimė, tenkaros eksperimentus pradėjau šaltavandeniuose ir akmenuotuose Lietuvos upeliuose, kuriuose gyveno upėtakiai. Ir buvau visiškai pakerėtas: naudodamas tenkaros technikas pradėjau pagauti (ir paleisti) mažiausiai 10 kartų daugiau žuvų (upėtakių, kiršlių, šapalų), negu su bet kuriuo iki tol bandytu žvejybos būdu. Ir tos žuvys dažniau buvo didesnės. Ir smagumo buvo daugiau.

Išvadą padariau paprastą: iki tol tiesiog buvau prastas žvejys, nepažįstantis vandens ir žuvų, ir greičiausiai daręs kažką stipriai ne taip. Tačiau tenkara padėjo geriau pažinti vandenį, srovines žuvis, apskritai gamtą. Ir dėl to esu dėkingas šiam atsitiktinimui. O gal likimui?

Tačiau labiau už viską tenkara man patinka ne dėl pagaunamų žuvų, o dėl savo estetikos, technikų, paprastumo. Ir ypač dėl metimų. Ilgo fiksuoto valo metimai naudojant ilgą meškerę ir lengvą skęstančią kebari tipo muselę man tapo visiška meditacija. Net kai sezonas užsidaro, arba kai šalia nebūna vandens telkinių, galiu išsitraukti tenkarą ir 10 minučių pamėtyti ją pievoje dėl raminančio poveikio. Taip, tikriausiai aš fanatikas.

Taigi, šioje interneto svetainėje planuoju papasakoti viską, ką iki šiol man pavyko sužinoti apie tenkarą: įrankius, technikas, principus, filosofiją. Taip pat pasidalinti žiniomis apie žuvų gyvenimą: kur jų ieškoti skirtingais metų laikais, kaip atsakingai žvejoti ir kaip paleisti. Mano žinios nėra išsamios, o patirtis nedidelė, bet vis tiek, gal užtenka gero ketinimo.

Tačiau pamiršau paminėti vieną esminį dalyką. Tenkara Japonijoje yra kur kas daugiau, negu žuvų gaudymas. Tenkara dažnai yra sudedamoji dalis rimtų, pavojingų ir nepamirštamų žygių į kalnus, kurie trunka ne vieną dieną ir kurie reikalauja gero fizinio pasirengimo, alpinizmo įgūdžių, gebėjimo gamtoje rasti valgomų augalų ir grybų, ir mokėjimo pasigaminti skanų maistą ant upelio kranto su minimaliu daiktų kiekiu.

Lietuvoje neturime kalnų, tačiau ilgi tenkaros žygiai (vienam, su draugais, šeima arba bendraminčiais) yra mano gyvenimo planuose. Todėl ketinu papasakoti istorijų ir apie tai.

O kitas svarbus dalykas yra tas, kad tenkara greičiausiai nėra geresnė ar blogesnė už kitus žvejybos arba apskritai laiko praleidimo gamtoje būdus. Tačiau tenkara gali labai daug išmokyti apie juos. Tikiu, kad tenkara padarė mane kelis kartus geresniu muselininku ir spiningautoju.

Jeigu tave domina šis projektas, būsiu dėkingas už Youtube kanalo ir Instagram @tenkara.lt prenumeravimą, pasidalinimą su draugais muselininkais arba tais, kuriems žvejyba ne svetima. Gal laikui bėgant atsiras daugiau žmonių, norinčių tai išbandyti ir praktikuoti, ir gal kartu su jais eisime į įdomius tenkaros žygius atrasti upėtakinių upelių?

Ačiū, kad skaitai ir domiesi. O man tai nauja pradžia. Iki kitų susitikimų!